Studijos centre įrengiama santūri, minimalistinė pokalbio zona – apskritas arba ovalus stalas su keliais pašnekovų krėslais. Ji sąmoningai neperkraunama detalėmis, nes pagrindinis vizualinis vaidmuo tenka aplinkinei virtualiai erdvei. Grindys transformuojamos į reljefinį istorinį žemėlapį, kuriame matomi Vilniaus krašto miestai ir miesteliai, upės, keliai, administracinės ribos, parapijos, migracijos kryptys ir kiti konkrečiai laidos temai aktualūs sluoksniai.

Aplink pokalbio zoną kyla pusiau skaidrūs vertikalūs kartografiniai sluoksniai, reprezentuojantys skirtingus istorinius laikotarpius. Keičiantis laidos temai, gali keistis ir visa studijos „geografija“ – persislinkti sienos, išryškėti naujos teritorijos, atsirasti istoriniai vietovardžiai, kalbinės ar konfesinės zonos. Tokiu būdu tampa vizualiai suprantama, kad tas pats kraštas skirtingais laikotarpiais galėjo priklausyti skirtingoms politinėms sistemoms, o jo gyventojų tapatybė nebūtinai keitėsi kartu su oficialiomis sienomis.

Tai ypač svarbu „Tuteišių“ projektui, kurio centre – specifinės paribio tapatybės atsiradimas ir jos santykis su lietuvių, lenkų bei baltarusių modernių tautų formavimusi. Virtualus žemėlapis leidžia aiškiai parodyti, kad ši tapatybė formavosi ne abstrakčioje erdvėje, o konkrečioje teritorijoje, kurioje susidūrė ir persidengė skirtingos kalbos, kultūros, politinės sistemos bei istorinės patirtys.

Vizualiai studija jungia istorinio atlaso estetiką su šiuolaikine duomenų vizualizacija. Naudojami sendinto popieriaus, archyvinių žemėlapių, grafito, prigesintos mėlynos ir žalvario tonai, tačiau pati erdvė išlieka moderni ir kinematografiška. Istorinė.