Mėnulės personažo iliustracija

1 laidos scenarijus
Veikėjai:

• Burtininkas
• Elfė Mėnulė

Pradžios VINJETĖ
Jaukiame kambaryje dega blanki šviesa. Netrukus jame pasirodo vyriškas siluetas, nešinas didele knyga, lėtai padeda ant stalo ir užžiebia ant jo stovinčią lempą.
Burtininkas: „Na štai, ilgai darbavosi elfai, kol padirbo tokį gražų aplanką ir surišo šią storą knygą. Verta buvo laukti. - Pasako jis ir parbraukia ranka per knygos viršelį. Staiga kambaryje tai šen, tai ten pasigirsta varpelio skambėjimas. Burtininkas dairosi po kambarį ir sėsdamas į krėslą taria:
Burtininkas: Pasirodyk, aš girdžiu, kad čia esi.
Tačiau niekas nepasirodo, tik pasigirsta plonas balselis.
Mėnulė: Kodėl tu visada mane išgirsti? Niekas dar manęs nesusekė, kaip tau tai pavyksta?
Burtininkas: Todėl ir esu burtininkas. O dabar tu esi taip arti, kad jaučiu kaip plasnoji savo sparneliais, kažkur kairėje pusėje.
Mėnulė: Su tavim nuobodu, nėra jokios magijos.
Pasako Mėnulė ir staiga pasirodo ant stalo visai priešais burtininką.
Burtininkas: Kokie vėjai tave atpūtė?
Mėnulė: Kokie, kokie... Knygos atskridau pažiūrėti. Visi apie ją šnabždėjosi, bet niekas taip ir nežino, kas tai per knyga ir apie ką.
Burtininkas: Tu žinoma neiškentei ir iš to smalsumo išdrįsai mane trukdyti net vėlų vakarą.
Mėnulė: Visiems smalsu, kas toje knygoje aprašyta, ne tik man. Nagi atversk, parodyk kokie ten paveiksliukai.
Burtininkas: Joje nėra nei vieno paveiksliuko.
Mėnulė: Fuuu, kaip neįdomu. Tai joje tik raidės?
Burtininkas: Deja, joje nėra nei vienos raidės.
Mėnulė: Oho, ji tikrai paslaptinga. Sakyk greičiau, kas toje knygoje?
Burtininkas: Tuoj aš tau parodysiu.
Taria jis, lėtai atversdamas viršelį ir keletą puslapių. Mėnulė skraido virš jų sulaikiusi kvapą, tačiau jos veidelis raukosi, ir galų gale ji nutupia ant stalo ir suirzusi taria:
Mėnulė: Bet gi čia visiškai nieko nėra. Ar ši knyga užburta? O gal stebuklinga? Kodėl aš nieko nematau?
Burtininkas: Ji neužburta ir kol kas tikrai nieko nėra. O stebuklinga ji taps tada, kai joje surašysiu daugybę išminties, patirčių ir atradimų. Kai manęs jau nebebus, po daugybės metų, o gal ir amžių, visi galės skaityti ir sužinoti daug įdomių ir vertingų dalykų.
Mėnulė: Ir tu planuoji štai su šiuo rašikliu savo ranka prirašyti visą šią storą knygą įdomių dalykų?
Burtininkas: Ketinu. Ši knyga bus nepaprasta, ji vadinsis rankraštis.
Mėnulė: Rankraštis? Supratau, gaila, bet ji bus tik suaugusiems. Nes vaikams patinka knygos su paveikslėliais, spalvotos ir linksmos.
Burtininkas: O kas pasakė, kad joje nebus paveikslėlių, aš ketinu ir piešti. Ir kodėl tu galvoji, kad žinios ir atradimai nuobodu?
Mėnulė: Taigi viskas aišku, ten bus visokie skaičiai, nesuprantami žodžiai, kurių mes maži, nesuprantam.
Burtininkas: Puiki mintis, brangi Mėnule, aš čia viską rašysiu taip, kad suprastų net vaikai.
Mėnulė: Ar iš šios knygos bus galima ir man mokytis?
Burtininkas: Bijau, kad kol aš ją visą prirašysiu, tu jau būsi užaugusi. Bet žinai, aš turiu pasiūlymą. Gal nori tapti mano padėjėja. Mes abu ieškosime apie ką būtų galima parašyti, o tuo pačiu tu visko išmoksi.
Mėnulė: Puiku, aš mielai būsiu jūsų padėjėja. O kaip galvojate, nuo ko mes pradėsime?
Mėnulė ima skraidyti po kambarį ir įnirtingai ieško tinkamos temos.
Mėnulė: Gal parašome apie drugelius? O gal apie vandenį? Nee, drugeliai yra drugeliai, o vanduo tiesiog vanduo..... Sugalvojau. Pradedame rašyti apie tai, kas įdomiausia - apie burtus.
Burtininkas: Burtų rankraščiai skirti burtininkams, o mes rašysime apie stebuklus žmonių pasaulyje.
Mėnulė: Aaaa...tai, kad žmonių pasaulyje jokie stebuklai nevyksta. Dar niekada nemačiau, kad koks berniukas ar mergaitė galėtų skraidyti arba pasiversti nematomu.
Burtininkas: Deja, tu neteisi, yra labai daug dalykų, kuriems atsakymų niekas nežino, ir kol nežino, daug kas atrodo kaip stebuklas.
Mėnulė atsisėdo ant knygų lentynos, kur stovėjo indelis su keletu tikrų perlų. Ji paėmė vieną ir mėtydama jį abejingai tarė:
Mėnulė: Nežinau. Be burtų ir magijos viskas atrodo paprasta.
Burtininkas: Paprasta? Tada, ką tu gali pasakyti apie šį perlą?
Mėnulė: Žinau, kad tai perlas, jį randa kriauklėje ir suveria karolius.
Burtininkas: Randa sakai? O ar žinai, kad jis ten auga ir niekada perlų nebūna vienodų?
Mėnulė: Auga? Ar tai reiškia kad kriauklė jo mama?
Burtininkas: Ir mama, ir tėtis, ir namai.
Mėnulė: Nagi, nagi, jau darosi įdomu. O kaip gi tie perlai susiranda kriauklę, kurioje apsigyvena?
(kol burtininkas pasakoja, rodoma animacija apie perlus)
Burtininkas: Pats įdomiausias dalykas, kad kriauklę susiranda visai ne perlas. Būna, kad visai netyčia, koks nors svetimkūnis, pavyzdžiui, smėlio smiltelė, pakliūva tarp mantijos ir kriauklės, o tada iš tos smiltelės susiformuoja perlas. Moliuskas palaipsniui apgaubia jį perlamutro sluoksniais ir jis prisitvirtina prie vidinio kriauklės paviršiaus. Perlai gali būti įvairiausių vaivorykštės atspalvių.
Mėnulė: Oho, čia tai bent. Vadinasi, smiltelė į kriauklę gali pakliūti visai atsitiktinai ir pavirsti perlu? Tai tikrai panašu į magiją. Užrašykite tai būtinai, mielas burtininke. Aš manau, kad vaikai turi tai žinoti.
Burtininkas: Puiku, mieloji Mėnule, štai ir pirmas įrašas mūsu rankraštyje.
Burtininkas su malonumu atvertė pirmą puslapį ir smagiai nusiteikęs pradėjo rašyti...
Balsas: VISAI ATSITIKTINAI Į KRIAUKLĘ PATEKUSI SMĖLIO SMILTELĖ PAVIRSTA Į PERLĄ...
Mėnulė rašyti dar nemoka, bet įdėmiai stebėjo kiekvieną raidę ir ją aplankė tokia palaima, kad net nuraudo jos žandukai, o elfiški sparneliai virpėjo iš jaudulio. Nuo šios akimirkos Mėnulė suprato, kad būti Burtininko padėjėja - jos pašaukimas ir, kai burtininkas baigė rašyti, ji pasakė:
Mėnulė: O jei tai, ką sužinau, aš rašyčiau piešiniais? Raidžių dar nemoku rašyti, o piešti galiu!
Burtininkas: Senovėje žmonės taip ir darė... Jie piešė pasakojimus olose, kol dar nemokėjo rašyti! Bet aš žinau, kaip galiu padėti, kad netektų tau mokytis 1000 metų! Ar esi pasiruošusi keliauti ten, kur dar niekada nebuvai? Supažindinsiu tave su stebuklinga vieta, kurioje XXI amžiuje Žmonių pasaulyje daromi stebuklai... Kad įrašytum savo nuotykius ir papasakotum juos kitiems, visai nereikia nei popieriaus, nei plunksnos...
Mėnulė: O ko tada reikia? Ar aš mokėsiu?
Burtininkas: Visko galima išmokti! Tau reikės...stebuklingos akies, kuri viską pastebi ir užfiksuoja! Ta akis, tai KAMERA, kurią gali apžiūrėti televizijoje!
Mėnulė: Čia tai bent... O kaip man ten patekti?
Burtininkas: Nuo šiol aš būsiu tavo draugas – senas Burtininkas, kuriam nieko nėra neįmanomo!
Jis paima Elfę ant delno ir nupučia į Televizijos studiją...
Mėnulė: Kur aš? Kaip čia šviesu! Ir kodėl mane stebi šios didelės akys?
Burtininko balsas: Tai ne akys, o televizijos kameros, apie kurias norėjau tau papasakoti. Jos ir daro stebuklus žmonių gyvenime. Gali neišėjęs iš kambario keliauti po visą Pasaulį...
Mėnulė: Puikumėlis... Ar aš galiu išmokti jomis naudotis?
Burtininkas: Nežinau. Gal, kai užaugsi... Tie, kas moka jomis naudotis vadinami operatoriais. Jie filmuoja ir kuria žonėms įvairiausias istorijas, pasakojimus ir laidas!
Mėnulė: Ir aš noriu kurti laidas... Laidas vaikams! Ar galiu?
Burtininkas: Tu viską gali! Tik laidai sukurti reikalingas prodiuseris, režisierius, montuotojas ir dar daugybė žmonių, kurie būtų tavo komandoje ir tau padėtų.
Mėnulė: Tu ir esi mano komandoje. Man padėsi?
Burtininkas: Aš būtinai padėsiu, bet mūsų mažoka... Pasidairyk – gal dar ką ten sutiksi?
Mėnulė: (vaikšo ir apžiūrinėja studiją... Pamato kampe sėdintį vyrą. Jis varto ir skaito lapus) Laba diena, sakykite, ką jūs čia veikiat?
Vyras: Esu laidos scenarijaus autorius. O jūs kas tokia? Naujoji Žvaigždė? Tikriausiai, ieškote grimo kambario?
Mėnulė: Tikriausiai... O kur jį surasti? (nenorėdama išsiduoti guviai paklausė Mėnulė. Scenaristas parodė ranka link kitų durų ir Elfė nieko nelaukusi jau buvo ten.)
O dangau... kaip čia kvepėjo kava ir pudra. Mėnulė suprato, kad yra vienui viena ir gali viską čia apžiūrėti...
Burtininko balsas: Na, kaip? Patinka? Norėtumei būti televizijos ekrano Žvaigžde? Tave sušukuotų, aprengtų gražiausiais rūbais ir kalbintų prožektorių spindesyje...
Mėnulė: Norėčiau pabandyti... Visi mane matytų ir pažintų? Susirasčiau Žmonių pasaulyje daug draugų...
Burtininkas: Nieko nėra neįmanomo! Koks aš būčiau Burtininkas, jei neišpildyčiau savo mažosios draugės noro? Bet teks pasistengti ir tau pačiai...
Mėnulė: Aš sutinku! Tik gal Jums sukelsiu daug vargo ir rūpesčių?
Burtininkas: Man smagu tau padėti! Aš senas Burtininkas ir visus savo norus jau paverčiau tikrove. Todėl man bus gera matyti, kaip padedu tau... Tavo laimė mane padarys dar laimingesniu!
Mėnulė: Tuomet – puiku! Aš norėčiau kurti laidą vaikams ir pasakoti jiems savo nuotykius. Gal taip kartu mes galėtume daug ko išmokti, sužinoti ir pasidalinti su kitais?
Burtininkas: Žinoma, kad taip! Tik pradžioje, jau sakiau, kad teks paplušėti ir gerai pagalvoti – ką labiausiai nori sužinoti ir pamatyti vaikai? Kokie yra patys slapčiausi jų norai? Taip gims tavo laidų temos! Sugrįžk pas mane... Turiu skanios uogienės. Niekur neskubėdami viską gerai apgalvosime...
Burtininkas siurbteli gurkšnelį arbatos ir įtraukia Mėnulę atgal į savo stebuklais alsuojantį kambarį.
Mėnulė: Oi, kaip svaigsta galva... Ar aš sapnavau, kad televizijoje buvau?
Burtininkas: Cha, cha, cha, tai buvo pranašingas sapnas! Nepraeis nei tūkstantis ir viena naktis, kai tu būsi mylimiausia Žmonių vaikų Žvaigžė!
Mėnulė: Iš kur jūs viską taip žinote? Ir aš norėčiau greičiau užaugti ir būti tikra Burtinke! O dabar visko reikia klausti vyresnių... Gerai, jei kas turi vyresnį brolį ar sesę, o aš – viena!
Burtininkas: Tu niekada nebūsi viena, jei pati ieškosi atsakymų ir stengsiesi padėti kitiems, kas nežino...
Mėnulė: Tai geriausia diena mano gyvenime. Aš būsiu jūsų padėjėja, kol šioje knygoje bus užpildytas paskutinis puslapis, o Jūs būsite mano draugas, kol aš užaugsiu ir pati tapsiu tikra Burtininke.
Burtininkas: Aš labai džiaugiuosi mūsų ką tik užgimusia draugyste, brangioji. Nuo šiol mūsų laukia daug darbų ir nuotykių. O dabar metas pailsėti.
Mėnulė: Aš jau dabar labai laukiu kitos dienos. Prižadėkite, kad be manęs nieko nerašysite.
Burtininkas: Žinoma prižadu, iki rytojaus.
Džiaugsmingai nusitekusi Mėnulė, apsuko keletą ratų aplink burtininką ir suskambėjus varpelio garsui pradingo. Tą vakarą elfiukė net neįtarė, kad patekusi į burtininko namus, kaip ta smėlio smiltelė, netikėtai patekusi į kriauklę, pavirs tikru perlu. Burtininkas užvertė knygą ir išjungė lempą stovėjusią ant salo.
PABAIGOS TITRAI